veislynas - KALNARUTE

Esame vienas seniausių Vokiečių špicų veislynų Lietuvoje. Ši veislė mus džiugina jau daugelį metų.
1999 m. parsivežėme mažųjų špicų patinėlį NASKISA . Jis - pirmasis kilmingas patinėlis Lietuvoje.
Mūsų neapsakomam džiaugsmui NASKISA buvo pastebėtas teisėjų ir netrukus tapo Lietuvos čempionu!
1999 m. pabaigoje įsigijome dvi kalytes. Po ilgų ieškojimų 2001 m. į mūsų veislyną atkeliavo balta
špiciukė YANNA - pirmoji balta kalytė Lietuvoje. Taip įsiliepsnojo mūsų begalinė simpatija šiems nors ir mažiems, bet didžiulės širdies šuneliams.

APIE VEISLĘ

Pagal ūgį špicai yra skirstomi į nykštukinius, mažuosius (miniatiūrinius), vidutinius, didžiuosius ir volfšpicus. Tačiau neretai mažųjų špicų vadoje gimsta nykštukai ir atvirkščiai.

               Špicai- ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs ir žaismingi šuneliai. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi                 veislė, mažai žmogaus pakeista, turinti natūraliai žavingą išvaizdą ir stiprią sveikatą. Praeiviai pamatę                 špicą, dažniausiai jį pavadina lapiuku ar meškiuku. Šiai veislei būdingi visi geriausi šuns charakterio                     bruožai: ištikimybė, atsidavimas ir žinoma - begalinė meilė šeimininkui. Nežiūrint jo dekoratyvios
        išvaizdos ir nedidelio ūgio, špicas visada atkakliai saugos savo namus. Jis labai budrus ir pradės loti                     anksčiau, negu jūs paspausite durų skambučio mygtuką. Špicai turi įgimtą norą įtikti šeimininkui, todėl                 nesunkiai galima išmokyti įvairių triukų. Jie yra labai išradingi ir dažnai patys prisigalvoja sau žaidimų.
                Tai universalūs kompanionai: su vaikais gali žaisti valandų valandas, o su pagyvenusiais žmonėmis,             susisukę jiems ant kelių, žiūrėti televizorių.

Kitose šalyse špicai mielai dalyvauja cirko vaidinimuose ir šunų vikrumo varžybose.

Tikimės, kad ir Lietuvoje ši veislė bus mėgiama.

KILMĖ

Tai labai sena iš durpinių šunų, gyvenusių akmens amžiuje, kilusi veislė. Ilgus tūkstantmečius bendraudami su žmonėmis špicai tapo šeimininkui ir jo šeimos nariams atsidavusiais sargais. Vokiečių literatūroje apie špicą užsimenama jau 1450 m. Į Vokietiją ir Olandiją šios veislės pirmtakus atvežė vikingai.

Špicai pagal aukštį ties ketera skirstomi į:

Nykštukinius (nuo 18 iki 22 cm),

Mažuosius arba miniatiūrinius (nuo 23 iki 29 cm),

Vidutinius (nuo 30 iki 38 cm),

Didžiuosius (nuo 42 iki 50 cm),

Vofšpicus (nuo 43 iki 55 cm).

Visus špicus, išskyrus nykštukinius ir mažuosius (jie išvesti Didžiojoje Britanijoje), išvedė Vokietijos šunų augintojai.

EKSTERJERAS

Visi Vokiečių špicai atitinka didžiojo špico standartą. Tarpusavyje veislės tipai skiriasi ūgiu ir atitinkamo stambumo sudėjimu.

Galva vidutinio dydžio, pleišto formos. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis juodas, rudų špicų rudas. Lūpos ir vokai juodi. Ausys mažos, stačios, arti viena kitos, trikampės. Akys vidutinio dydžio, ovalios, tamsios. Kaklas vidutinio ilgumo, ketera ryški, nugara tiesi, trumpa, krūtinės ląsta ovali. Uodega vidutinio ilgumo susukta į žiedą ir užriesta ant nugaros. Priekinės kojos vidutinio ilgumo, tiesios, užpakalinių kojų sąnarių kampai buki. Letenos suspaustais pirštais, mažos.

Plaukai ilgi, ypač apykaklės ir užpakalinių kojų srityje.

Didieji špicai būna balti, rudi ir juodi. Volfšpicų spalva kaip vilkų. O mažieji ir nykštukiniai špicai
būna įvairių spalvų ir atspalvių. Pasitaiko net mėlynų ir margų.

Trūkumai ir ydos:

Plokščia arba apvali galva, labai didelės, išsprogusios akys, šviesus nosies veidrodėlis, lūpos ir akių vokai, neprigludusi prie nugaros uodega, banguoti plaukai.